pažiaunė

pažiáunė sf. (1), pãžiaunė (1) 1. ppr. pl. MŽ, D.Pošk, I, [K] , Šts, Ds, Skr žuvies kvėpuojamųjų organų viena pusė, žiauna: Žuvys kvėpuoja pažiaunėmis rš. Jei pažiáunės šviesiai raudonos, tai žuvis šviežia Skrd. Žuvies pažiáunes išlupk, kad nebūtų karti strova J. 2. N, [K] prie žiaunos esantis pelekas. 3. Gdl, Šn apatinio žandikaulio viena pusė: Pažiáunė sopėj[o] labai, kap dygo dantys Mrc. Sopa pažiáunę man Azr. Klausėsi atidžiai, net delnais pažiaunes suspaudė rš. I išlėkė su išmušta pažiáune Mrc. ║ skerdienos dalis su apatiniu žandikauliu: Atsivežė avies pažiaunukę Rdm. 4. Skp, Kp vieta po žandu, pažandė, pakaklė: Galvijam pažiaunes skauda Klvr. Nuog peršalimo pažiaunėj išsikorė lajukai Vlk. Už pãžiaunių višta užsikabinusi i padvėsusi Krš. Žalčio pažiáunė geltona Erž. ^ Lig pažiáunių (iki soties) buvome paėdę J. 5. Vlkš, Skr duonos kepalo kriaukšlys, žiauberė, žiaunė: Aš tos pažiaunės neįkandu Stl.